Kalba gyventojai Metų kaimynas 2018

Julija iš Šilainių: „Kviečiu visus dalyvauti rajone vykstančiuose renginiuose“

Asociacijos ,,Kauno Šilainių bendruomenės centras“ narė ponia Julija.

Ilgametė Šilainių rajono gyventoja Julija apie savo namą ir rajoną gali papasakoti daug įdomių istorijų. Moteris aktyviai dalyvauja kultūrinėje rajono veikloje ir yra asociacijos ,,Kauno Šilainių bendruomenės centras“ narė.

Kada tapote asociacijos „Kauno Šilainių bendruomenės centras“ nare?

Asociacijos ,,Kauno Šilainių bendruomenės centras“ (KŠBC) nare tapau prieš septynis metus.

Kodėl nusprendėte prisijungti?

Apie centrą sužinojau iš kaimynės poetės, dailininkės Luanos Stebulės ir poetės Aldonos Mankutės-Kursevičienės. Tuo metu man labai trūko visuomeninės veiklos, norėjosi, kad Šilainiuose vyktų kuo daugiau ir įvairesnių renginių, kad čia pat gyvenantys žmonės vakarais galėtų paklausyti įdomios paskaitos, susiburtų į sporto, mankštos grupeles. kartu švęstų liaudiškas šventes, tęsiant lietuvių tautos tradicijas. Atradusi KŠBC, apsidžiaugiau, kad galiu realizuoti savo užmanymus, idėjas.

Už ką esate atsakinga? Kokios Jūsų veiklos sritys?

Šioje asociacijoje esu atsakinga už poezijos-muzikos šventes ,,Lūpose pražysta žodis MAMA“, ,,Kur skubi, mano vasara?“, glaudžiai bendradarbiaudama su Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, padedu rengti naujų knygų sutiktuves Šilainių bibliotekoje. Dalyvauju asociacijos KŠBC liaudies dainų bei folkloro ansamblyje ,,Slaunos su škarpetkutėm“. Apie Šilainiuose ir kituose rajonuose vyksiančius renginius laiptinių skelbimo lentose pakabinu skelbimus ir maloniai kviečiu dalyvauti.

Ar seniai gyvenate Šilainiuose?

Nuo 1985 metų liepos 19 dienos. Prisimenu, kaip apie mėnesį vyras nešdavosi skutimosi mašinėlę į darbą, nes name tada dar nebuvo elektros. Bet tai netrukdė džiaugtis erdviu butu pirmajame devyniaaukštyje Vėtrungės gatvėje.

Vienas po kito dygo namai, į naujus butus kraustėsi kaimynai. Visi sveikinosi, šypsojosi, padėjo susinešti baldus, įvairius rakandus. Ypač aktyvūs pagalbininkai buvo paaugliai vaikinukai. Dabar sunku atpažinti buvusius vaikus, jie jau sukūrę savas šeimas, važinėja mašinomis, bet visad sutinka su šypsena ir lietuvišku „Labas“.

Ar gerai sutariate su savo kaimynais?

Nematau jokios priežasties nesutarti su kaimynais. Kiekvienas esame skirtingi ir tuo pačiu tolerantiški vieni kitų pomėgiams. Štai Janina, Aldona, Danutė, Julijona –  aistringos gėlynų puoselėtojos, joms į pagalbą su kastuvu dažnai atskuba Kęstutis. O užsitrenkus durims ar prireikus kitos pagalbos – tereikia tarstelėti žodį Algiui. Visad sutikęs kaimynus švelniu humoru pralinksmins Viktoras.

Trisdešimt trijų metų kaimynystė neįkyrėjo niekam. Gyvename be pykčių, ištiesdami pagalbos ranką ne tik, kai reikia druskos paskolinti, bet ir iškviečiant greitąją medicinos pagalbą, ar net palydint į ligoninę.

Galite pasidalinti geros kaimynystės receptu?

Koks geros kaimynystės receptas? Jis pats paprasčiausias: pasisveikinti su šypsena, sunerimusiam pasiūlyti pagalbą, pakalbinti, atidaryti duris, panešti krepšį ar šaldytuvą, nepeikti, neapkalbėti, kiekviename įžvelgti jo gerąsias savybes ir, be abejo, ištiesti pagalbos ranką ir nepamiršti ištarti gražiausio lietuviško žodžio „ačiū“!

Stiprybės ir šypsenos, darbštieji mano kaimynai! Jūs visi esat nuostabūs! Gyvenkime ir džiaukimės gyvenimu!

Ačiū už pokalbį!