Kalba gyventojai

Šaulių rinktinės vadas: „Buvau tų įvykių dalyvis“

Iškilminga šaulių eisena Kaune
Iškilminga šaulių eisena Kaune, Laisvės alėjoje.

Neseniai minėjome Laisvės gynėjų dieną. 1991-ųjų sausio 13-oji paliko gilų pėdsaką ją išgyvenusiems žmonėms. Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vadas Vytautas Žymančius buvo vienas iš tų kauniečių, kurie drauge budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio priimamojo. Jis mielai sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie šiuos Lietuvai svarbius įvykius.

Kaip paminėjote Sausio 13-ąją?

Kuo labiau tolsta laike tie sausio įvykiai, tuo brangesni jie tampa. Todėl sausio 12 dieną prie laužų norisi pasidalinti istorinių įvykių pasakojimais, sutikti bendražygius.

1991-ųjų sausio 15–16 dienomis turėjau galimybę kartu su šeima atvykti prie šarvuočių ir sovietinės armijos karių apsupto Televizijos bokšto. Tuo metu mano sūnui Nerijui buvo 3 metai, o dukra Živilė dar buvo ant rankų. Sūnus ir šiemet būnant prie laužų paklausė: „Tėti, o ką tu tuo metu sakei tam kareiviui?“

Pagarba visiems, kurie tomis lemtingomis dienomis buvo susitelkę visoje Lietuvoje ir savo aktyviu dalyvavimu išsaugojo mūsų gyvybes. Žemai lenkiu galvą žuvusiųjų ir sužeistųjų artimiesiems, kurie „ugnį iššaukė į save“ apsaugodami šimtus gyvybių.

Ką prisimenate iš to laikotarpio? Kur tomis lemtingomis akimirkomis buvote?

Pačios Aukščiausiosios Tarybos (AT) pastato viduje tvyrojo ryžtinga ir susitelkimo lemiamam „mūšiui“ nuotaika. Po 1990-ųjų kovo 11-sios jau buvo organizuojami savanorių būriai atskiroms užduotims vykdyti. Tad 1991-ųjų sausį jau buvo parengta Krašto apsaugos departamento struktūra su užduotis vykdančiais padaliniais. Tad natūralu, kad buvo reaguojama į vieną ar kitą situaciją.

Pačiam teko būti su Kauno savanorių būriu, kuris budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pirmininko priimamojo. Galiu sakyti, kad buvau tų įvykių dalyvis, o ne pasyvus stebėtojas. Iki šiol prisimenu tą žmonių jūrą, kurią mačiau žvelgdamas pro AT rūmų langą.

Džiugu, kad su daugeliu iš tais laikais sutiktų bendražygių iki šiol susitinkame gyvai tarnyboje ar tiesiog gatvėje. Galime vienas kitam drąsiai pažvelgti į akis – juk lemiamu metu neišsigandome, neišsilakstėme, o buvome pasiruošę sutikti savo likimą ten, kur aplinkybės ir dvasinis apisprendimas liepė būti.

Per valstybines šventes visuomet keliama Lietuvos vėliava. Kuo ši ceremonija svarbi ir kaip jai ruošiamasi?

Vėliava yra Valstybės simbolis. Tai piliečių vienybės ir informacinis ženklas kaimyninėms tautoms, kas tame žemės lopinėlyje gyvena. Vėliava visais laikais telkia bendraminčius kovai ir pergalės šventei. Jeigu karinis dalinys mūšyje ar kitomis aplinkybėmis praranda vėliavą, jis išformuojamas. Taip ir piliečiui plevėsuojanti vėliava praneša, kad valdžia dar nepasikeitė ir gyvename pagal nepriklausomos Lietuvos įstatymus.

Visi svarbių istorinių įvykių paminėjimai turi savo tradicijas. Kariuomenė, šauliai ir kitos statutinės struktūros turi vėliavos pakėlimo ceremonijų aprašymus, jais vadovaujasi ir tam ruošia vėliavų grupes, vyksta rikiuotės treniruotės.

Ar kasdien nešiojate uniformą?

Darbo metu dažniausiai nešioju uniformą. O darbas paprastai tęsiasi iki vėlumos ir ne retai –savaitgaliais. Nes šaulių kaip visuomenininkų veikla suaktyvėja po darbo ir laisvadieniais.

Kaip tapote šauliu?

Šauliška veikla mane lydėjo nuo pat 1990-ųjų metų. Jau po kovo 11-osios, paskelbus apie savanorių registraciją, balandį užpildžiau savanorio anketą, tais pačiais metais lapkričio 23 dieną Kaune daviau priesaiką (pirmoji atkurtos Lietuvos savanorių priesaika perlaidojant nežinomą karį Kaune), dalyvavau saugojant atkurtus paminklus ir kitus objektus Kaune. 1993-iųjų balandžio 22 dieną man buvo suteiktas pirmasis Lietuvos kariuomenės karininko laipsnis. Nuo tų pačių metų kovo pirmos iš savanorio tapau profesinės tarnybos kariu ir tarnaujant įvairiuose pareigose teko dažnai susidurti su šauliais (kurie savo atgimimą švenčia nuo 1998 metų, kai dar Lietuvoje buvo pilna sovietinės kariuomenės ir veikė visas sovietinis represinis aparatas). Taigi, ištarnavus 17 metų, tapti oficialiu šauliu nebuvo sudėtinga.

Ačiū už pokalbį!