Kalba gyventojai

„Dogs of Kaunas“: Kauno keturkojų istorijos

Tikriausiai, girdėjote apie projektą „Humans of New York“. Kauniečiai, įkvėpti nuotraukų dienoraščio idėjos, nusprendė sukurti „Dogs of Kaunas“, kuriame pasakotų istorijas apie Kauno miesto keturkojus. Istorijas, kurios priverstų nusišypsoti, o kartais – nubraukti ašarą. Ši keturkojų mylėtojų bendruomenė sutiko pasidalinti 5 gražiausiomis Kauno šunelių istorijomis.

„Dogs of Kaunas“ ženkliukai. Nuotr. Gvidas Misiūnas

„Dogs of Kaunas“ bendruomenės narys Gvidas Misiūnas džiaugiasi, kad prieš pusę metų pradėtas projektas auga ir vis daugiau kauniečių domisi šunelių istorijomis: „Nuolat auganti šunelių mylėtojų bendruomene tampa platforma, kurioje galite pamatyti įvairiausių dydžių bei veislių keturkojų bičiulių. Puslapį galite rasti socialiniuose tinkluose (Instagram arba Facebook) paieškos laukelyje suvedę žymą: dogs_of _kaunas“, – pasakoja „Dogs of Kaunas“ bendruomenės narys Gvidas Misiūnas.

Šios bendruomenės tikslas – dalintis istorijomis apie iš gyvūnų prieglaudų paimtus šunelius, taip skatinant kauniečius priimti juos į savo naujus namus. Būtent taip ir prasideda kiekviena likimo nuskriausto šunelio gyvenimo pokyčių istorija.

Rubė, Eimantas ir Viktorija

Rubė.
Nuotr.: Jovita Baliūnienė

„Birželio 21 dieną, po keleto susitikimų ir pasivaikščiojimų (kad pažintume vieni kitus), Eimantas ir aš  pasiėmėme Rubę iš „Lesės“ prieglaudos. Tad su mumis ji jau gana ilgai. Jau ne kartą minėjau ir negaliu nepakartoti, kad mūsų gyvenamą vietą Rubė pavertė namais.

Ji sugeba užpildyti kiekvieną tylesnį ar nykesnį kampą, leidžia mums juoktis daugiau nei anksčiau, šildo, sutinka, išlydi, keliauja, myli… Labiausiai, žinoma, pasiilgsta. Kai išeiname į darbus ar paskaitas, į parduotuvę ar tiesiog į miestą, o Rubė lieka laukti (miegoti).

Buvo ir iškuistų šiukšlių, išverstų šiukšliadėžių, sudraskytų maišelių, lojimų naktimis ar kitų išdaigų. Bet kas visa tai, palyginus, su tomis katino akimis, vikriomis ausimis, minkštomis letenėlėmis ir šlapia nosyte?

Rubė moka dūkti, bet tam reikia tinkamo laiko, žmogaus ir vietos. Grįstas kelias jai atrodo smagesnis nei žolė, saulė ir šiluma – nei lietingas oras. Pamačiusi kokią balą Rubė gali stabtelti ir nepajudinti nė letenos, bet šūktelėjus kartą ar du ją vardu, galiausiai, išsikrutina.

Tikrai galėčiau tęsti  šią istoriją, kartu skatindama bei kviesdama priglausti beglobius, bet tuo tikslu tarnauja ir jos Instagram paskyra (@sunskatinodienos). Čia kaip į kokią lentyną ar mažą knygą nugula Rubės „katino dienos“, net jei kartais jos visai „nekatiniškos“.

Rubei 4–5 metai. Prieš patekdama į saugias savanorių rankas ji gyveno kitokį gyvenimą, apie kurį nieko nežinome. Rasta buvo miške su šuniukais. Šie iškeliavo į naujus namus. Ir tada, galų gale, radome vieni kitus. Nuo tada mūsų gyvenimas pakrypo bent 180 laipsnių. Džiaugsmo laipsnių“, – pasakoja Rubės šeimininkė Viktorija.

Algiukas ir Elzė

Algiukas.
Nuotr.:Gvidas Misiūnas

„Kai manęs paklausia, iš kur pas mane atsirado Algiukas, visada atsakau, kad radau miške.

O pilna istorija tokia: pernai vasarą mes su keliais draugais stovyklavome prie ežero, praleidom ten kelias dienas. Ir visą laiką, kol stovyklavom, prie mūsų buvo prisišliejęs juodas nedidelis šuniukas. Miegodavo šalia mūsų palapinių, vogdavo mūsų maistą nuo stalo ir glaudėsi prie mūsų, kad jį vis kažkas paglostytų. Šuniukas buvo labai mielas, tik labai jau vargšas: perkūdęs, alkanas, sukandžiotas erkių ir pastoviai kosėjo. Viena mūsų draugė minėjo, jog šitas šuo yra netoli gyvenančio kaimyno alkoholiko, kuris turi savo kalytę, kuri kiekvienais metais atsiveda šuniukų, tad šis vienas iš jų. Algiukas tuo metu kaip ir jam priklausė, tačiau tikrai to kaimyno šunelio šeimininku pavadinti negalėtum. Jis šuns neprižiūrėjo ir net nešėrė.

Visas tris dienas draugavom su Algiuku, kartais jam duodavom paėsti ir po truputį traukdavom erkes. Iš viso 24 erkes ištraukėm. Šiaip jis atrodė visai normalus šuo, bet mane gąsdino jo pastovus kosulys, kuris tikrai bylojo apie sunkią ligą. Paskutinę mūsų stovyklavimo dieną galvojom, ką čia su juo daryti, visi mano draugai įkalbinėjo mane jį pasiimti, nes aš nuo vaikystės namo nešdavau beglobius gyvūnus.

Iš pradžių abejojau, nes tikrai negalėjau dar vienos atsakomybės prisiimti. Tačiau vienas dalykas pakeitė mano nuomonę. Po poros valandų pas mus užsuko tas pats kaimynas – Algiuko šeimininkas. Šunelis iškart prie jo pribėgo, o Zenius, būdamas visas girtas, pasižiūrėjo į šunį ir net neatpažino kas jis toks. „Kas čia toks? Aiii čia gi mano“ – tada nestipriai su koja nuspyrė šunį tolyn nuo savęs ir atėjo arčiau mūsų pabendrauti. Papasakojo jis mums visas savo šunų istorijas: apie tai, kaip jo kalytė kiekvienais metais atsiveda šuniukų, o jis juos paima, įdeda į maišą ir įmeta į ežerą. Čia ir buvo taškas, kuris galutinai lėmė mano apsisprendimą. Supratau, kad negaliu šio šuniuko palikti su tokiu žmogumi.

Tą patį vakarą Algiukas jau sėdėjo mano mašinoje ir kartu važiavom namo. Vėliau sekė maudymas, gydymas, socializavimas. Daug prireikė laiko Algiukui išsiugdyti drąsą ir pasitikėjimą savimi, nes vargšas net ėsti iš savo bliudelio bijojo, bet dabar jis yra laimingas ir visų mylimas šuo“, – pasakoja jo šeimininkė Elzė.

Kedra ir Gabrielė

Kedra.
Nuotr.: Gintarė Urbonavičiūtė

„Vieną 2015 metų balandžio dvyliktos dienos vakarą gimė 5 maži velniukai. Juodi kaip anglis, tik išlindęs įrudis ant antakių, snukučio, letenų ir krūtinės. Augo, stiprėjo ir žaidė mažieji – pora gražuolių susigalvodavo dažuose išsimaudyti, keli į mišką nubėgti, o kiti taip ir likdavo prie mamos. Tada aš dar nežinojau, kad viena iš tų dažuose išsimaudžiusių merginų atsidurs pas mane namuose ir pakeis visą gyvenimą.

Jos vardas Kedra ir ji yra ypatingas šuo. Nuotraukoje matote ne dobermaną, ir ne taksą, tikrai ne rotveilerį, net ir ne jagdterjerą. Prieš jus žiba lietuvių skaliko akys. Kodėl skalikas? Nes nebūna liūdna, nebūna „tingiu“ ar „nenoriu“. Kodėl lietuviškas? Nes mūsų. Ir nyksta.

Dabar jai jau 4 metai, savo bagaže turi sukaupusi nemažą kiekį komandų, išuosčiusi daug Lietuvos miškų, iškasusi ne vieną duobę gėlių darželiuose ir pavergusi begales žmonių širdžių. Kai miškai ir urvai atsibosta, keliaujam į šunų parodas. Dabar Kedra jau rodosi ne tik kokia graži skalikė yra, bet padeda ir jaunųjų vedlių konkursuose: dirba su vaikais, pasirodo ringuose ir tvirtina ryšius tarp vaikų ir šunų.

Taip pat vykstam užsiimti kiek kitokia veikla – kaniterapija. Tai reabilitacijos būdas, skatinantis žmonių motyvaciją, pasitikėjimą, fizinę ir psichologinę būseną, pasitelkiant šunį į pagalbą. Tokiu būdu Kedra su savo kolegomis jau yra aplankiusi vaikų darželius, senelių namus, psichinės sveikatos centrus, įvairių ligoninių skyrius ir dar daug kitų vietų, kuriose kaniterapinių šunų indėlis yra labai didelis. Šie gyvūnai nuspalvina žmonių dienas, suteikia laimės, padeda atsiskleisti ir tiesiog pasijausti laimingais.

Dar viena veikla – tai kraujo donorystė. Kaip ir žmonės, šunys lygiai taip pat gali duoti kraujo kitiems šunims, tokiu būdu išgelbėdami ne vieną gyvybę. Donorai tiesiog turi pagulėti ant stalo kelias minutes, tačiau ši auka sergančiam šuniui ir jo šeimininkams yra neįkainojama. Savo veikla mes siekiame įrodyti žmonėms, kad šuo gali ne tik lovoje miegoti, loti ant aplinkinių arba kieme pagalį gaudyti, tačiau būti naudingas ir visuomenei, kartu griaudami stereotipus, kad lietuvių skalikas yra skirtas ne tik medžioklei ir gyvenimui kaime“, – pasakojo Kedros šeimininkė Gabrielė.

Snaigė ir Justė

Snaigė.
Nuotr.: Justė Kisieliūtė

„Apie antrą šunį svajoti pradėjau, turbūt, kai mano pirmajam suėjo 4 metai (dabar jai 14 metų), o prieš gerus 5 metus pradėjau svajoti apie šunį būtent iš prieglaudos. Kelias iki to nebuvo lengvas, nes gyvenant su tėvais negaliu nuspręsti viena. Tėvai buvo kategoriškai prieš, iki kol įstojau mokytis gyvūnų prižiūrėtojo specialybės ir pradėjau atlikinėti praktiką prieglaudoje. Žinoma, sprendimas priimti dar vieną gyvūną į savo šeimą užtruko.

Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu 2017 metų gruodį, kai su visa šeima nutarėm, kad jau laikas. Nesirinkau per ilgai. Žinojau, kad noriu jaunos kalytės, nes mano pirmoji kalė nesutaria su patinais. „Penkta koja“ prieglaudos darbuotojos pasiūlė pažiūrėti Sniegės šuniukus. Nuėjus prie narvo pasakiau – „mano“.

Prieš pat žiemos šventes Snaigė keliavo su mumis namo, švęsti pirmųjų švenčių tikruosiuose namuose. Jai buvo 3–4 mėnesiai. Kartu su broliu ir mama į prieglaudą atkeliavo iš Joniškio komunalinio ūkio. Skiepų pase jau buvo įrašytas Snaigės vardas ir nors bandžiau „prilipinti: kitus vardus, ji vis tiek liko Snaige. Geresnio vardo ir nesugalvočiau, nes ji trapi ir jautri – tikra Snaigė.

Snaigė nuo pirmos dienos nebuvo lengvas šuo. Pažintis prasidėjo sugriaužtu plaukų džiovintuvu ir tiesintuvu, vėliau tapkėmis ir… Nebesuskaičiuoju kiek visko žuvo jos dantų dėka. Tai nebuvo blogiausia jos savybė – Snaigė bijojo visiškai visko. Teko nuo pat pirmų pažinties dienų krimsti mokslus dresūroje, kurioje viskas prasidėjo nuo drebančių kojų ir cypimo.

Nors su Snaige kartu esame jau virš 2 metų, ir kai kurias baimes pavyko panaikinti, dar daug visko laukia priešaky. Ji vis dar paniškai bijo svetimų vyrų ir šuvių, bet nepaisant to, žinau, kad kažkada viską įveiksime. Ir kaip gali jos nemylėt, kai šimtus kartų per dieną esi apdalinamas bučiniais ir jeigu tampi jos draugu, ji būna meilesnė už katę?

Tą dieną, kai parsivežiau ją namo, pasikeitė ir mano, ir jos gyvenimai. Snaigė yra absoliučiai mano sielos šuo! Mano kasdienis džiaugsmas“, – pasakoja Snaigės šeimininkė Justė.

Lora ir Gintarė

Lora.
Nuotr.: Gintarė Paškevičiūtė

„Lora į prieglaudą atkeliavo kartu su keturiomis sesėmis. Ji buvo iš visų mažiausia ir kukliausia, todėl iškart pavergė mano širdį. Pradžioje Lorai viskas atrodė baisu: automobiliai, žmonės, ypač vaikai. Tačiau man pavyko ją įtikinti, kad automobilis veža į žygį arba prie jūros, žmonės dažnai turi skanukų, o iš vaikų lengva atimti maistą, todėl dabar Lorai visi tapo draugais.

Dabar su ja keliaujame į žygius, paklusnumo varžybas arba prie jūros rausti duobes. Jai be galo patinka ilgi pasivaikščiojimai, jau ir kiti šunys tapo nebe tokie baisūs kaip seniau, o  nugvelbti ką nors nuo stalo kai nieks nemato, tapo puikia pramoga. Lorą visuomet galite rasti bei sekti Instagram paskyroje suvedę žymą: @exshelterdog“, – pasakoja Loros šeimininkė Gintarė.