Kalba gyventojai

Ieva Zasimauskaitė: „Kaimynė man priekaištą, o aš jai sausainį“

Dainininkė Ieva Zasimauskaitė žavi publiką ne tik savo balsu, bet ir gera nuotaika bei neblėstančia energija, kuria užkrečia savo aplinkinius. Ieva gimė ir augo Kaune, Palemone. „Į Palemoną visada labai gera sugrįžti“, – su nostalgija pasakoja atlikėja.

Kuriame Kauno mikrorajone užaugote?

Palemone. Man labai čia patinka. Čia esi arčiau gamtos, gyveni tokioje ramybėje. Pastaruosius kelis metus gyvenu Kauno centre, bet į Palemoną visada labai gera sugrįžti.

Kur dažniausiai Jus galima sutikti?

Namuose. Kadangi tenka daug koncertuoti, važinėti, tai, grįžusi į Kauną, labai noriu pailsėti namuose. Kartais einu pasivaikščioti į Ąžuolyną arba prie Santakos. Dar dažnai būnu šventykloje. Čia jaučiuosi kaip namuose: ramybė ir saugumas man vieni svarbiausių faktorių, kai grįžti po visų darbų ir kelionių.

Kaunas sparčiai tvarkosi. Kaip manote, ar miestas gražėja?

Aišku, kad gražėja, bet man Kaunas visada buvo gražus. Miestui tvarkantis atrodo, kad ir žmonės laimingesni vaikšto, tai kuria gerą miesto energetiką.

Neseniai keliavote į Indiją. Su kokiais įspūdžiais grįžote namo?

Patys geriausi įspūdžiai! Siūlyčiau kiekvienam ten nukeliauti. Aš važiavau į Vrindavaną. Čia keliauja daug piligrimų. Indija išsiskiria iš kitų pasaulio šalių tikėjimu, davimu ir meile kitiems. Tai tiesiog reikia pačiam pajausti – sunku nupasakoti, tai tokia patirtis, kurios neaprašysi.

Ko kauniečiai galėtų pasimokyti iš indų kultūros?

Ne tik kauniečiai, bet apskritai mes, žmonės, turėtume mokytis tolerancijos, mažiau pykčio, daugiau supratimo, mažau patyčių, išmokti priimti kitus žmones. Juk, turbūt, kiekvienas esame susimastę, kodėl Lietuvoje tiek daug depresijos ir savižudybių. Tai vyksta būtent dėl šių priežasčių. Mes esame tokie skirtingi, todėl turėtume mokytis priimti vieni kitus, net jei žmogus visiškai ne toks, kokį mes įpratę matyti. Indija mane ypatingai išmokė meilės ir atsidavimo, kiekvienoje situacijoje įžvelgti kažkokią pamoką.

Buvo tokia situacija: vieną kartą palikau šiukšles laiptinėje. Turėjau skubėti ir pamiršau išnešti. Pabeldė į mano duris kaimynė ir pasakė, kad išneščiau savo šiukšles. Dar prieš kelis metus, turbūt, bučiau burbėjusi ir pykusi ant jos, bet šįkart pasielgiau visai kitaip: pabeldžiau į jos duris ir atnešiau ką tik iškeptų sausainių. Ji buvo priblokšta! Sako: aš jums priekaištą, o jūs man sausainį? Ji taip plačiai nusišypsojo ir tada aš suvokiau, kad vienas svarbiausių dalykų yra visada matyti klaidas savyje ir nebandyti savęs kažkaip teisinti. Turime kiekvieną kartą dėkoti už tas pamokas! Niekas nevyksta be priežasties. Tiesiog išmokime džiaugtis.

Ačiū už pokalbį!