Interviu

Ką mums gali pasakyti margutis?

Ar kada nors susimąstėte, kada Lietuvoje atsirado velykinių margučių dažymo tradicija? Kokie valgiai nuklodavo Velykų stalą, ar kokius žaidimus mėgdavo net ir suaugusieji? Istorikė ir Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus konsultantė Henrita Kontrauskienė juokauja „Velykos be margučių – ne Velykos“. Pašnekovė sutiko „Kalba Kaunas“ papasakoti ne tik apie margučius, bet ir apie tai, kokiomis dar tradicijomis apipinta gražiausia pavasario šventė.

Papasakokite, kokių tradicijų buvo laikomasi per Velykas?

Velykos buvo švenčiamos 4 dienas. Pirmoji vadinama Ugnies diena. Žmonės iš bažnyčios atsinešdavo šventintą ugnį, kurią apnešdavo aplink namus. Buvo tikima, kad namai bus apsaugoti nuo ugnies. Taip pat ir kiaušiniai buvo verdami ant pašventintos ugnies. Antrąją dieną visi eidavo kiaušiniauti. Atvykusiems pasisvečiuoti, lauktuvėms buvo įdedama kiaušinių, kitu atveju – nedės vištos. Antrąją ir trečiąją dieną visi laistydavo vandenį. Kas pirmas pasisems šventinto vandens – tas tais metais bus laimingas. Ketvirtoji diena vadinama „Ledų diena“. Šią dieną žmonės ilsėdavosi namuose ir nieko nedirbdavo. Visi tikėjo, kad jeigu tą dieną judinsi žemę, ledai gali išmušti javus.

Per Velykas lietuviai linksmindavosi spėdami ateitį iš kiaušinių. Jei pramušto kiaušinio duobutė viršuje – geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų. Margutį galima pasukti ir stebėti į kurią pusę sustojus atsisuks jo smaigalys: jei į pietus – bus šilta, jei į šiaurę – šalta, jei į rytus – sausa, į vakarus – drėgna. Iki šiol išlikusi tradicija pirmąjį kiaušinį visiems išsidalinti po skiltelę, kad vėl visa šeima sulauktų kitų Velykų.

Kokie patiekalai priklausė tradiciniam Velykų stalui?

Ant valstiečių stalo, be margučių ir Velykų pyrago, buvo patiekiami kiaulienos patiekalai, pavyzdžiui, virtas parūkytas kumpis su krienais, virtos dešrelės, riebi sriuba. Mėsa buvo labai brangi, todėl viskas buvo sunaudojama: gaminama šaltiena, virtinukai su plaučiais, įdaryta kiaulės galva. Įprasti gėrimai – midus ir alus.

Didikų stalą puošdavo patiekalai iš žvėrienos. Radvilų dvaro meniu minimi prancūziški paštetėliai, angliškas mėsos gabalas, stirnienos šlaunies kepsnys, veršienos suktinukai, keptas kiškis. Skanaujami prabangesni gėrimai – vynas ir šampanas.

Ar tradiciniam Velykų stalui priklausė ir margučiai?

Žinoma! Velykos be margučių – ne Velykos.

Lietuvoje velykinių margučių dažymas žinomas jau XVI a. ir yra paminėtas Martyno Mažvydo išleisto Šv. Ambraziejaus ir Šv. Augustino giesmių vertimo „Te Deum Laudamus“ dedikacijoje.

Kiaušinius šeimininkės kaupė laikydamos pelenuose, kad jie nesugestų ir sulauktų Velykų. Ankščiau kiaušiniai buvo marginami augaliniais dažais: ąžuolo, juodojo alksnio žievėmis, šienu, mėlynių uogiene, svogūnų lukštais, šaltalankių lapų koše, dilgėlių, ramunėlių nuovirais, raugintais burokėliais ir t.t.