Kalba gyventojai

Metų kaunietė – apie tai, kuo Kaunas gali didžiuotis

Dalia Jatautaitė: „Tiesiog džiaukimės ir didžiuokimės mūsų Kaunu!“

Kaunas – kūrybingų ir darbščių žmonių miestas. Viena jų – 2016-ųjų Metų kauniete išrinkta vargonininkė Dalia Jatautaitė, kurios pastangomis buvo baigta didžiųjų Kauno arkikatedros bazilikos vargonų rekonstrukcija. Dalia mielai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie Kauną.

– Kuriame Kauno mikrorajone gyvenate?

– Gyvenu Kauno centre, prie „Ramybės“ parko, „Vytauto“ parko papėdėje. Čia labai patinka ne tik mano šeimai, bet ir mūsų svečiams. Gaila, kad pastaruoju metu mūsų gatvėje vis labiau intensyvėja transporto priemonių judėjimas.

– Gyvenote Klaipėdoje, Vilniuje, Grace. Kaip atsiradote Kaune ir kodėl čia pasilikote?

– Mane pačią stebina toks mano nepastovumas. Kai mokiausi Klaipėdoje, atrodė, niekur kitur ir negalėčiau gyventi. Po studijų Vilniuje, pagal tuometinius jaunų specialistų paskyrimus, privalėjau važiuoti į Kauną. Buvo liūdna, nes norėjau likti Vilniuje. Sunkiausiu Lietuvai periodu, 1992–1995 metais, studijavau Grace, Austrijoje. Turėjau visas sąlygas likti toje pasakiškoje šalyje. Keista, bet nebuvo jokio noro emigrantės statusu gyventi Austrijoje.

Kaunas labai ilgai nebuvo man mielas miestas. Vis atrodė, kad aš čia tik laikinai. Žinoma, puikios galimybės dirbti, patogus gyvenimas šeimai, dukros, gimusios ir tapusios tikromis kaunietėmis – tai buvo priežastys, laikančios mane šiame mieste. Dabar situacija iš esmės pasikeitė. Su Kauno „atgimimu“, modernėjimu keičiasi ir mano požiūris į miestą, kuriame aš gyvenu jau daugiau nei trys dešimtmečiai.

– Jei į Kauną atvyktų svečias iš užsienio, kokias vietas jam parodytumėte?

– Mane lankantys svečiai iš užsienio dauguma yra menininkai. Nenuostabu, kad visų noras yra pirmiausia patekti į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galeriją. Šio mūsų genijaus vardas, ypatingai tarp muzikų, yra plačiai žinomas visoje Europoje ir ne tik. Mano svečius žavi ir Kauno tarpukario architektūra, ir žalias Kauno „rūbas“, ir jaukus senamiestis. Dabar jau mielai pasakoju apie atgimstančio Kauno perspektyvas, kaip miestas atrodys Europos kultūros sostinės metais. Kauno pilis, prezidentūra, senamiestyje esančios bažnyčios – tai objektai, keliantys nuoširdų svečių susidomėjimą.

– Ko Kaunui, jūsų nuomone, trūksta?

– Labiausiai trūksta šypsenų veiduose. Gyvename puikiu laiku, o veido išraiškas turbūt paveldėjome iš savo tėvų bei senelių. Pokaris, trėmimai, sovietų okupacija – tai buvo tikros priežastys, kurios nesuteikė pagrindo dideliam džiugesiui. Bet dabar? Gyvename taip kaip sugebame, taip kaip norime. Regis, belieka tik šypsotis. O mes tokie keistai pikti, gal liūdni. Bent jau veidai tokie.

– Ko palinkėtumėte Kaunui ir kauniečiams?

– To ir linkiu – daugiau šypsotis, džiaugtis visu tuo, ką susikūrėme patys, džiaugtis draugų, kaimynų pasiekimais, didžiuotis Kauno modernėjimu, būti aktyvesniems, įgyvendinant naujas idėjas! Tiesiog džiaukimės ir didžiuokimės mūsų Kaunu!