Naudinga žinoti

Nykstančios šv. Velykų tradicijos

Visais laikais viena gražiausių ir laukiamiausių pavasario švenčių šv. Velykos simbolizuodavo ne tik vis labiau šylančius orus, bet ir senomis tradicijomis apipintus papročius. Dabartiniais laikais tradicijų laikomasi vis rečiau, jos užmirštamos, o pati šventė tampa labiau komercine gyvenimo dalimi. „Kalba Kaunas“ surinko svarbiausias šios gražios šventės tradicijas, kurias galėsite atgaivinti savo artimųjų aplinkoje.

Savaitė prieš šv. Velykas vadinama Didžiąja savaite. Būtent penktadienį tradiciškai nevalgomas riebus ir mėsiškas maistas, laikomasi rimties, nes ši diena susijusi su atgailavimu. Taip pat, skirtingai nei Didįjį ketvirtadienį, negalima tvarkytis ir nudirbti kitų likusių darbų, nes pagal krikščioniškąsias tradicijas prisimenamas Kristaus palaidojimas ir mirtis.

Įdomu ir tai, jog kiekvienais metais šv. Velykos švenčiamos vis kitą dieną. Taip yra todėl, jog nuo senų pagonybės laikų šventės buvo susijusios su mėnulio padėtimi. Šv. Velykoms pasirinktas pirmasis mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio, dėl to ir kiekvienais metais šventės data nesutampa.

Didysis šeštadienis taip pat minimas kaip atgailos diena, tačiau jau šią dieną galima užbaigti visus darbus ir pradėti ruoštis sekmadienio šventei. Ruošiami įvairiausi valgiai, marginami kiaušiniai, pakabinamos supynės, tačiau šiukštu ant jų nesisupama.

Tradiciškai velykiniam stalui buvo ruošiami kiaulienos patiekalai (karka, šaltiena), kurie asocijuodavosi su sotumu. Kepdavo ir bandas, meduolius ir tradicinę, iš mielinės tešlos gaminamą „Velykų bobą“, kuri populiari ne tik pas mus, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje. Iš minėtos tešlos likučių šeimininkės ruošdavo paukščiukų formos bandeles, kurios pagyvindavo šventinį stalą. Populiariausi gėrimai buvo gira, sultys, sula ir gilių kava.

Šeštadienį, po visų darbų, marginami kiaušiniai. Manyta, jog šis paprotys padės gamtai greičiau nubusti iš žiemos miego ir ateiti tikrajam pavasariui. Susirinkus visai šeimai, kiaušiniai puošiami vašku pieštais ornamentais, dažomi svogūnų lukštuose, skutinėjami. Anuomet išgaunamos natūralios spalvos turėjo ir savą reikšmę: juoda spalva simbolizavo žemę, ruda – prinoksiančius javus, geltona – saulę, mėlyna – dangų, žalia – žolę, raudona – gyvybę, prisikėlimą.

Ankstyvas šv. Velykų rytas prasidėdavo malda, po kurios vienas margutis buvo padalinamas visiems už stalo sėdintiems šeimos nariams. Vėliau sekdavo margučių ridenimas, mušimas, laistymasis vandeniu bei supimasis sūpuoklėse. Kiaušiniai pirmą šv. Velykų dieną buvo mušami smailiąja, o antrąją – bukąja puse.

Antros šv. Velykų dienos rytą tradiciškai buvo laistomasi vandeniu. Manoma, kad tai pritrauks geresnį derlių.

Supimasis sūpuoklėse taip pat turėjo tam tikrą reikšmę: kuo aukščiau įsisupsi, tuo geriau – ir galvos neskaudės, ir gyvulių vabzdžiai negels, ir bus pagalba būsimų javų ir linų derliaus pagerinimui. Merginoms sakyta, kad kuo aukščiau įsisups, tuo greičiau ištekės.

Be įvairių tradicijų, buvo laikomasi ir prietarų. Geru ženklu laikytas šv. Velykų rytą ant palangės nutūpęs paukštis, kuriam reikėjo paberti velykinio pyrago trupinių, kad visus metus lankytų sėkmė. Netekėjusiai merginai šventinį rytą išgirdus gegutės kukavimą, buvo pranašaujamos vestuvės, o ištekėjusiai – šeimos pagausėjimas. Taip pat privalu buvo paaukoti vargšui, kad visi metai butų derlingi.